Karas.

Karas. Nenumaldomas taikos troškimas. Vienas didžiausių pasaulinių renginių – reginių, su daugybe fejerverkų, nefabrikuojamų klyksmų ir pasididžiavimo kupinų pergalės šūksnių. Karas, puikiausia nemokama vyriškumo mokykla, savo egoizmo pajungimas bendram patriotiniam tikslui. Už savo šalį. Už savo naciją. Už savo moterį.

17-ųjų metų karas, apie kurį nutylima storiausiuose istorijos vadovėliuose, įvyko ūmiai 17-ųjų metų pavasarį. Be abejo, pievose žydėjo gėlės, draugiškai mosikuodamos savo augmenija bundančiai saulei, be abejo, vieversėliai statiškai plansnojo padangėse, kviesdami galąsti dalgius. O kai kam šie pavasariniai vieversėliai tapo lemtingais kviesliais didžiajam įvykiui – karo įvykiui.
Brazilijoj pavasario nebuvo. Brazilijoj, amžinai žydinčių kaktusų šaly, migruojančių vieversėlių trikampiai tapdavo lengvu grobiu alkaniems plėšrūnams ir valstiečiams. Nuo 16-ųjų metų Brazilijos valstybę apėmusi krizė krėtė šalį it drugys, reikalaudama permainų. Permainų buvo laukiama kaip išganymo, dėlto ansktyvais 17-aisiais kilęs nedidelis konfliktas tarp Brazilijos ir tolimos, bet draugiškos Uzbekistano respublikos buvo įvertintas kaip puikus akstinas veiksmų pradžiai. Permainas buvo nuspręsta pradėti patogiausiu ir veiksmingiausiu būdu – karu. Karo priežastis – įtakų zonų nepasidalijimas. Tačiau politologo Virgio Mickaus įsitikinimu, 17-ųjų metų karas greičiausiai įvyko dėl įtakų sferų nepasidalijimo. Garbaus specialisto nuomone, šiuo atveju karas kilo dėl moterų. Nors priešinga stovykla tvirtina, jog kaltos Uzbekistano respublikos derlingos žemės, taigi – zonos. Bet kokiu atveju, priežastys buvo pakankamai svarios tarptautiniam ginkluotam konfiktui. Taip šiek tiek draugiška Uzbekistano valstybėlė per kelias savaites tapo pikčiausiu priešu, kurį reikėjo užgrobti, o gal ir nušluoti nuo žemės paviršiaus. Buvo paskelbta visuotinė mobilizacija.

Uzbekistano respublikoje, išsigiedrijus saulei, pasėliai pagavo lūžti nuo būsimojo derliaus. Valstiečiai buvo ganėtinai laimingi savo gyvenimu ir savo moterimis. Eksportuojami rankų audimo kilimai laikė valstybės ekonomiką vidutiniame lygyje. Nors partizaniniai konfliktai aukštikalnėse įsiplieksdavo gana dažnai, šalis nematė reikalo kėsintis į gretimų, bet draugiškų kaimyninių respublikų sferas. Dėlto ankstyvaisiais 17-aisiais Uzbekistano parlamente perskaityta grasinanti nota iš tolimos ir iki šiol draugiškos Brazilijos respublikos, buvo sutikta kaip perkūnas iš giedro dangaus. Netikėtas grasinimas sukėlė milžinišką atgarsį visuose Uzbekistano respublikos sluoksniuose. Pilna užgaulių kaltinimų nota buvo suprasta kaip kėsinimasis į gražią Ubekistano idiliją.Tačiau laiko apmąstymams liko nedaug, ir šalis ėmė ruoštis karui. Buvo paskelbta visuotinė mobilizacija.

Tai Ramenas Pirsas. Grynakraujis brazilas iš Brazilijos priemiesčio. Padorus dailininkas ir trijų vaikų tėvas. Paskelbus visuotinę mobilizaciją, be didesnių skrupulų išmainė paletę į milinę. R. Pirsas tarnavo septintame pėstininkų batalione, buvo mėgiamas kuopininkų už išradingumą ir dosnumą. Karjeros kuopoj nepadarė. O gal… tiesiog nespėjo. Spalio 17-ą, pajėgoms įžengus į užkariautą Palemono gyvenvietę savo iniciatyva pasigailėjo daugiavaikės šeimos ir vienkiemio gyventojų senukų. Neminėsime, jog R. Pirsas rašė eilėraščius. Karo manevrų metu tūkstančiai kareivių rašė poeziją, ir tai nieko nestebino. Dūmuose paskendusi saulė, o, dar geriau, mėnulis, gimdydavo kariškiuose romantizmą, kuris guldavo bukų pieštukų grafitu ant suglamžytų popieriaus skiaučių. R. Pirsas grojo akordeonu, tačiau instrumento su savimi nesitampė. Spalio 19-ą Pakarnės miesto prieigose šalia sudaužyto fontano rastas senas akordeonas jam tapo maloniausia atgaiva po 3 mėnesių trukmės manevrų. Tai netgi patiko jo kuopos vadui. Neilgam. Po kelių dienų buvo gautas įsakymas judėti fronto linijos link. Fronto linijos.

Fronto linija. Dviejų priešingų stovyklų susitikimo vieta, žymima dažniausiai raudona spalva. Nes raudona – tai kraujas, raudona – tai lemtis, raudona – tai pergalė ir mirtis.
Politinio pasaulio konteksto šiame pasakojime nenagrinėsime, tačiau reikėtų paminėti, jog fronto linijai brėžti prireikė žemės ploto. Dėl didelio atstumo ji neatsirado nė vienoje iš konfilktuojančių valstybių, nes tai buvo paprasčiausiai nepatogu. Buvo pasirinktas karo laukas draugiškoje valstybėje tiek Brazilijai, tiek Uzbekistanui – Turkijoje, Ankaros provincijoje. Kodėl Turkija leido spręsti konfiktą dviems tolimoms, bet draugiškoms valstybėms, ir dabar yra nesuprantama, tačiau politologas Virgaus Mickaus manymo, svarbiausias Turkijos siekis tuo laikmečiu buvo pasipelnymas. Karas kėlė importo lygį, atgijo karinė prekyba, ir Turkija tikinosi gausianti naudos iš šio karinio konflikto. Tarptautinės draugiškos karinės struktūros tam neprieštaravo.

Tai Komilas Korezmis. Draugams tiesiog Komi. Gimė štai čia. 18-metis jaunuolis, gimęs dvynių šeimoje, įstabiai panašus į savo seserį dvynę. Tik paskelbus visuotinę mobilizaciją, suprato esąs tikras vyras. Veik visą jaunystę sulaukdavo aplinkinių pastabų dėl netinkamos jaunuoliui išvaizdos. Karą jis suprato kaip puikią progą patikinti visus savo vyriškumu. Po teisybei, fleitą piccolo jis laikė rankose daug dailiau, nei dvivamzdę muškietą, nė karto taip ir nepataikė į pratybose dėliojamas skardines. Tačiau buvo pakiliai, jaunatviškai nusiteikęs. Kuopos ryšininkas Izadoras Dunkanas vadino tokius entuziastingus jaunuolius geriausia patrankų mėsa. Jis buvo žiaurus, šis ryšininkas, tačiau teisingas. Dunkanui patiko išlakus Komilo Korezmio stotas ir entuziaztingas žvilgsnis, primenantis jam savąjį sūnų, paskirtą karui į gretimą 19-ąjį motodesantininkų batalioną. Ne kartą karininkai matė juos bešišnekučiuojančius prie lauko virtuvių. Dunkanas jaunąjį karevį mokė gyvenimo tiesų ir karo meno. Po poros savaičių manevrų Komilas jau sugebėdavo pataikyti į kas antrą konservų skardinę, skirtų pratyboms. “Gabus kariūnas”,- sakydavo Dunkanas, taip tildydamas pašiepiamas kolegų pastabas Komilo link. Spalio 22-ąją jų įprastą popietinį pokalbį nutraukė garsus ruporų staugimas. Buvo gautas įsakymas judėti fronto linijos link.

Taip atstiko, kad šie du priešingų stovyklų herojai nuo spalio 22-osios, metę vingiuotus manevrus, savo batalionų apsuptyje, ėmė keliauti tiesiai vienas į kitą. Numatyta fronto linija – jų tikslas – tapo dviejų likimų sankirta. Tik apvaizdos dėka, atsitiktinumams lėmus, jie susirėmė ginklais akis į akį.

Spalio 22-osios pavakarė buvo ūkanota. Fronto linija tirpo dulksnoje ir sutemose. Tačiau abiejų stovyklų kareiviai žinojo – pergalė arba mirtis. Karo jausmas: pakilęs spaudimas, žėručiai akyse jungė juos į vieną nedalomą gyvą karo mašiną. Kaip vienas kumštis, spaudžiamas patriotinė euforijos, jų lūpos kartojo ‘pirmyn’, jų akys degė neapykanta priešui. Čia nebuvo vietos asmeniškumams, ir kelio atgal jau nebuvo…
Kadagio krūmas buvo vienintelis liudininkas to, kai abipus fronto linijos jie pamatė vienas kitą, jie – skirtingų stovyklų priešinininkai – brazilas R. Pirsas ir uzbekistanietis K. Korezmis. Jų akims buvo lemta susitikti. Jie suprato be žodžių: “tai MANO priešas.” Apmąstymams laiko nebuvo, tačiau prieš lemtinguosius veiksmus karas lyg sustojo sekundei, gal dviem. Vienas kito akių dugnuose priešininkai pamatė kits kitą. Pamatė degančius gaisrus užnugaryje, ginklo brolių žūtis, bėgančius dezertyrus, panikos apimtą fauną ir Dievo pirštą. Ir bendrą lemtį. Judviejų gyvenimams buvo lemta prasitęsti – nekokybiški ginklai lemtingą sekundę užsikirto tiek vieno, tiek kito rankose. Sutrikę, pastėrę, jaudulio apimti kariūnai sustingo ties fronto linija. Bet neilgam – ekipiruotė leido pasirinkti atsarginius ginklus. Mirties įnagiais tapo durklai. Sekundės daliai praėjus susmuko jie vienas prie kito: tokie mirę, dar karšti, neapykanta tvinksinčiomis venomis.

Tokių likimų Spalio 22-ąją buvo ne vienas – metraštininkai skaičiuoja tūkstančiais. 17-ųjų metų karas neįėjo į pasaulinę istoriją, nes buvo beprasmis ir niekam neįdomus. Tarptautinėms jau nebedraugiškoms struktūroms įsikišus, karo veiksmai Ankaros provincijoje buvo nutraukti, Tukijai buvo pritaikytos sankcijos dėl karo veiksmų organizavimo savo teritorijoje. Išlikusios gyvos priešininkų pajėgos tyliai grįžo namo.

Dar ir dabar turkiškas kadagys mena dviejų nepažįstamųjų susidūrimą. Tai Pirso ir Korezmio bendro kapo antkapis. Gyvas bežadis liudininkas.

© Adomas Contratto, 2002