bene 1999-ais pasirasytas gyvenimo aprasymas, tada, kai tykojau po sz pseudonimu.
faktai:
jis (sz) – 1979-uju laidos. laidos, kuri isvydo zeme metais, kai buvo karsta vasara, salta ziema, karstas pavasaris ir saltas ruduo. na, lyg niekuo neypatingi metai. taciau tai netiesa. neypatingi galetu buti 1969-ieji, 2000-ieji ar 1993-ieji. bet tik ne 1979-ieji. mat ju rugpjutis buvo vaiskus ir menulingas. nors buvo karsta, bet salti upeliai ir saltiniai priimdavo bet koki sutverima savo globon, ezerai, kudros, pauksciai ir sraiges bylote bylojo antenom, sparnais ir bangom, kad ta vasara, 1979-uju vasara, turetu butu ypatinga. vasaros pabaigos neteko niekam ilgai laukti. pakako rugpjucio 5-osios, kad ivyktu tai, ko niekas net neitare ivykstant. ko galbut niekas ir nesitikejo. ir nelauke…
jis (sz) – pasiturintis. rankogaliai rankose nuo pat kudikystes stirksodami apeliavo i praeiviu samone, lyg noredami prabilti: girdi, cia, cia pat, uz triracio vezimelio guli jisis – tasis, kurio klejones ir svaiciojimai nepadarys to, ko nepadare archimedas. nepadarys netgi to, apie ka rase jungas. nepakeis pasaulio. nevyks i fronta. jo sapaliones ir svaiciojimai kliuvines uz medzio saknu miskuose, kris i sulinius, beziopsodamos i zvaigzdes. tai tasis – kurio turtas – rankogaliai rankose ir segtukai rankogaliuose. bet tai tik matomas, apciuopiamas turtas. daug didesne turtybe gludi cia pat, uz antakiu kupsto – galvoj. ir netgi ypatingu irodymu tam nereikia. sz byloja pats uz save.
jis (sz) – pazenklintasis. ir velgi irodineti neverta. nes viskas juk ir taip aisku: sz – ne vienaakis ciklopas, sz – tai ne muse, ne gandras ir netgi ne tekstilininku simpoziumo prie kriokliu oficiali abreviatura. sz – tai zavus, nerimastingas vyrukas – dviem kojom, dviem rankom, segtukais ir usais. bet zenklas yra. tas zenklas skamba taip neitiketinai ir kvailai, kad tulas skaitytojas pasaipiai syptelejes, tuoj galetu praleisti pro akis raides ir teksta – taip kaip praleidziama periodine literatura. bet, pardoneme, tai juk nera periodine literatura! todel sz zenklas (pazenklinimas) nera pokstas. jis, kaip ir visa kita sz esybeje byloja pats uz save. jo netgi pristatineti nereikia. tai – duobe galvoje. duobe.
jis (sz) – vadas. taip, sz prigimtis buvo nei anokia, nei siokia – ji buvo aiski – vadovauti. bet vadovavima nereiketu suprasti kaip prezidentavima, pirslybas ar verslo vadybos studijas. tiesiog, manding, tai yra savaime suprantama, kai zmogus nuo pat kudikystes yra daug iskilesnis uz visus kitus, jau vaiku budamas mastydamas vagodavo raukslemis kakta ir rase geles ar apie geles. toki zmogu gyvenimas (ach, puikus zodis…) isplukdo kaip mieta i kranta, kur rade ciabuviai ji sukurena arba deda kaip kertini akmeni savo siaudinio namuko statybai. siuo atveju tai buvo antrasis variantas. zmogiukai ji surado, paciupo, pakele ir nunese. o nunese pastate ant fundamento, pamerke vaza jo rankoje (gelemis) ir taip tapo vadu. jis turejo visiska laisve judeti, kalbeti, muzikuoti, flirtuoti ir viska. tiesa, tik ant fundamento. mat mielieji zmogiukai ne nenorejo prarasti vado. ne ideologinio, bet visgi… o zmogiukai buvo skambiu pavadinimu spalvotukai. spalvotukus jiems prikerge (kas gi daugiau?) tas pats sz. tai yra elementariausias pavyzdys sz proto ir klejoniu – kieno kito galvoje suktusi orbitomis (prisminkit duobe) zodziai ir mintys? o po to dar atsirado jo didysis vardas SPVAKZ’as. o gal pries tai… na, kvikburgo kanaluose apie tai irasu nera. tusti ir archyvai.
jis (sz) – mini. sz mini gyvenimo stadija aprasyta sioje nuorodoje. pridurti tik galima butu, kad Mini – jis buvo lyg koncentruotas sz gyvenimo modelis – keturi postulatai (kantonai), dvi lempos, duobe stoge, ir ilinkiai bei ibrezimai. tai nebuvo tikrai kazkas tokio ekstraordinaraus. sis Daiktas taipogi kainavo, ir rijo, ir gedo, ir dume. skirtumas tik tai, kad jis buvo Daiktu is Mini raides.
jis (sz) – muzika. apie muzika ir didziojo SPVAKZ’o tema (ji maj’ais) jau buvo rasyta (ne cia). sz muzika raske kaip braske – lupomis, suvirskindamas ir isisavindamas. is jo gerklu nuolatos sruvo gajos ir almancios muzikines melodijos, netgi tada, kai jysis miegojo. jau kudikystej igrudes kumsti nyksciuku i burnyte, sz pute ji lyg birbyne, ir imdavos rodytis, jog va, cia, tuoj pat, vel kaimynas saukdamas begs ir supykes rastrubu panosej mojuos. bet mazajam sz reikejo pagaliau maigyti kazka tokio neorganisko – negyvo. jis jau galvojo apie muzikos instrumenta, tuo paciu suvokdamas, ir paneigdamas daug kartu susidariusia nuomone apie zmogaus balsa kaip idealiausia muzikos instrumenta. sz net negalejo isivaizduoti, kaip galima nemoketi dainuoti – taigi kas cia idealaus? idelu ir stebuklinga – tai yra tai, kad daiktus – strykus, smuikus, banzas, varpeli, lumzdeli ir dudmaisi su marimba galima priversti skambeti ir groti, dejuot ir klejoti, virpeti ir luzti. ir zlugti. jis didziu zvilgsniu ir upu pradejo kelione instrumentu kunais kuneliai. matyt, ta kelione tesiasi ir iki dabar…
jis (sz) – nezinomasis. bet betbet. kaip iskiliam postulatui, korifejui ir zmogui, nebuvo taip gera gyventi. nera ir dabar. gal delto, kad subrendes, suauges sz jau buvo nuejes penkmeciu pirmyn ir niekaip nerado kelio atgal. gal ten, kur jau buvo nuejes, jam rode baisu ir baugu – nuobodu? tada jis nusprende: jis sprende didziausias matricines ir fraktalines lygtis – bet tik tokias kur buvo nezinomuju. kruvos nezinomuju. taip tikejosi prasiblaskysias ir igausias romumo (vidujinio). bet nezinomuju nemazejo! ju tik daugejo. mat sz visiskai nesiseke matematika. ji buvo beda. skaiciukai nefiguravo jo samoneje. isskyrus viena skaiciu. uzdaviniu sprendimus su tuo skaiciu jis visada ispresdavo kaip seniausias matematikos profesorius-vilkas. sprendimas su uzduotim atrodydavo dazniausiai taip: [ 1 – a * 784.21f \} = -p23]. ir tada tokiais atvejais atsakymas jau budavo aiskus. be abejo, tik skvarbiai sz akiai. o atsakymas budavo toks:
a = 1
Adomas blogas 